Home > Work > Silva Rerum
1 " Scentia dat refero, fides dat vires perfero lemma. "
― Kristina Sabaliauskaitė , Silva Rerum
2 " <...> laimeti meile - vienas dalykas, bet ismokti su ja gyventi - visai kas kita <...>. "
3 " Ir Uršulę Norvaišaitę jam stebėtinai gerai sekėsi mesti iš galvos – kai susikaupdavo ir susitelkdavo į kokį reikalą, jau visiškai apie ją nebegalvodavo, ypač jei dar būdavo šalia kitų žmonių; ir tai jau buvo sėkmė, nes dabar apie ją jau galvodavo kur kas mažiau nei pirmosiomis dienomis. Dabar apie ją galvodavo tik tada, kai nuo nuodėmingai pats save liesdavo; dar galvodavo kiekvieną rytą prausdamasis prieš veidrodį; ir tik tada, kai valgydavo ar gerdavo ką saldaus’ ar pamatęs tamsų medų, kurio spalva priminė jos plaukus; tik kai einant gatve suskambėdavo kokios bažnyčios varpai ar pamatydavo žingsniuojančią vineuolę; tik tada kai pamatydavo ką nors ryškiai raudono arba kai pamatydavo ką nors vos vos besišypsant pačiais lūpų kampučiais, arba – išvydęs ką nors vilkint ilgais baltais marškiniais, apsitaisius šviesiai pilkai arba turint visiškai rudas akis, arba šiaip, kai nebesusikaupdavo skaitydamas, kai atsipalaiduodavo, užsimiršdavo, nebūdavo niekuo užsiėmęs, ir atleisdavo minčių vadžias; n air dar gulėdamas lovoje prieš miegą; tą sunkią valandą, kai pavargęs protas nenori paleisti iš gniaužtų praėjusios dienos; ir dar kartais, jei kankindavo nemiga arba ką ryškiai sapnuodavo ir pabudęs atsimindavo ją sapnavęs; bet visą kitą laiką Jonas Kirdėjus apie Uršulę beveik jau visiškai nebegalvojo ir laikė tai tikrai geru pasiekimu. "
4 " Tad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi ir prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų, tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus... "
5 " <...> meilė - laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas. "
6 " <...> pasislėpusi Uršulė iš choro vėl stebėjo, kaip jis liūdnai žiūri, ir jis jai kažkodėl priminė tą kitą, apie kurį bijojo net pagalvoti ir kurį norėjo pamiršti, nes, kaip liepė regula ir vienuolės, jai derėjo nutraukti visus saitus su pasauliu, o tas vyras iš įvilktuvių jai buvo ir saitas su pasauliu, ir visas pasaulis, nes kai pradėdavo apie jį galvoti, tai galo jos mintims apie žemiškąjį pasaulį nebebūdavo, nes tada galvodavo ir apie mirą, kuria jis dvelkia, ir apie jo geriamo vyno skonį, ir apie daiktus, kuriuos jis liečia, ir apie gatves, kuriom jis vaikšto, ir kad gal kartais praeina pro vienuolyną jai nežinant, vos už keliolikos sieksnių nuo jos, o gal tik šiaip buvo užklydęs atvykėlis, gal koks prašalaitis, betgi ne, sėdėjo su jos šeima, sėdėjo šalia Kazimiero, gal koks draugas, tai turbūt gal ne koks nusikaltėlis ar plevėsa, ir, Viešpatie, kažką jis skleidė, kažkokią keistą niūrumą ir pavojų, bet ir švelnumą kartu, ir tokį pasitikėjimą savimi ir jis į ją taip žiūrėjo, ir kažkodėl jai atrodė, kad jis kaip tik ir galėtų ją apginti nuo vienuolių engimo, ji atsistotų jam už nugaros ir prisiglaustų; "
7 " Elžbieta, be pavardės, niekeno žmona, dabar sprendė ar maloningai priims jį į savo valdą po nakties dangum, ir užminė norą : jeigu jis ką sakys, jei ištars nors žodį, ji lieps jam eiti iš kur atėjus, o jei ne – gal ir įsileis. Bet Jonas Motiejus stobėjo ai už nugaros ir į ją žiūrėjo, ir paskui žiūrėjo jai į kaklą, paskui pažiūrėjo į žemę, ir ji taip gerai jį per tiek metų pažino, kad buvo tikra : jis žiūri į žemę todėl, jog dabar galvoja apie tai, jog ji nesušaltų užpakalio, ir svarsto, ar tyliai sulanksčius nepakišti jai savo žipono, bet ne, to nepadarė; ir taip, jie vis dar tylėjo. Ir todėl ji į jį pasisuko ir išdidžiai nusišypsojo, ir įpylė jam taurę vyno ir maloningai linktelėjo jam sėsti šalia. "
8 " <...> spėliodavo, kur pakastas šuo, kad taip, regis, Dievo apdovanotas ir kalnus gyvenime nuversti galintis sūnus savo gyvenimo dienas skina tokia atbula ranka. Tačiau mąslusis Jonas Motiejus klydo dėl vieno dalyko – iš tiesų čia buvo pakastas ne šuo, o katinas, ir tas pats – ne pakastas, o atkastas, mat būtent tądien, kai prieš šešerius metus Kazimieras atkasė Mauricijų, kartu su katino dvėsena atkapstė ir savąjį beviltišką suvokimą, kad žmogus – tai tik kada nors taip pat supūsiantis gyvulys, ir būtent tada abejonės dėl savojo gyvenimo kasdienės prasmės apniko jį visiems laikams <...>. "
9 " <...> dabar apie ją jau galvodavo kur kas mažiau nei pirmosiomis dienomis. Dabar apie ją galvodavo tiktai tada, kai nuodėmingai pats save liesdavo; dar galvodavo kiekvieną rytą prausdamasis prieš veidrodį; ir tik tada, kai valgydavo ar gerdavo ką saldaus; ar pamatęs tamsų medų, kurio spalva priminė jos plaukus; tik kai einant gatve suskambėdavo kokios bažnyčios varpai ar pamatydavo žingsniuojančią vienuolę; tik tada, kai pamatydavo ką nors ryškiai raudono ar kai pamatydavo ką nors vos vos besišypsant pačiais lūpų kampučiais, arba - išvydęs ką nors vilkint ilgais baltais marškiniais, apsitaisius šviesiai pilkai arba turint vaiskiai rudas akis, arba šiaip, kai nebesusikaupdavo skaitydamas, kai atsipalaiduodavo, užsimiršdavo, nebūdavo niekuo užsiėmęs ir atleisdavo minčių vadžias; na, ir dar gulėdamas lovoje prieš miegą, tą sunkią valandą, kai pavargęs protas nenori paleisti iš gniaužtų praėjusios dienos; ir dar kartais, jei kankindavo nemiga arba ką ryškiai sapnuodavo ir pabudęs atsimindavo ją sapnavęs; bet visą kitą laiką Jonas Kirdėjus apie Uršulę beveik jau visiškai nebegalvodavo ir laikė tai tikrai geru pasiekimu. "
10 " <...> meile - tai laimingiausias beprotybes pavidalas, bet del to ne kiek ne maziau pavojingas. "