" <...> spėliodavo, kur pakastas šuo, kad taip, regis, Dievo apdovanotas ir kalnus gyvenime nuversti galintis sūnus savo gyvenimo dienas skina tokia atbula ranka. Tačiau mąslusis Jonas Motiejus klydo dėl vieno dalyko – iš tiesų čia buvo pakastas ne šuo, o katinas, ir tas pats – ne pakastas, o atkastas, mat būtent tądien, kai prieš šešerius metus Kazimieras atkasė Mauricijų, kartu su katino dvėsena atkapstė ir savąjį beviltišką suvokimą, kad žmogus – tai tik kada nors taip pat supūsiantis gyvulys, ir būtent tada abejonės dėl savojo gyvenimo kasdienės prasmės apniko jį visiems laikams <...>. "

― Kristina Sabaliauskaitė , Silva Rerum