QUOTE : Elžbieta, be pavardės, niekeno žmona, dabar sprendė ar maloningai priims jį į savo valdą po nakties dangum, ir užminė norą : jeigu jis ką sakys, jei ištars nors žodį, ji lieps jam eiti iš kur atėjus, o jei ne – gal ir įsileis. Bet Jonas Motiejus stobėjo ai už nugaros ir į ją žiūrėjo, ir paskui žiūrėjo jai į kaklą, paskui pažiūrėjo į žemę, ir ji taip gerai jį per tiek metų pažino, kad buvo tikra : jis žiūri į žemę todėl, jog dabar galvoja apie tai, jog ji nesušaltų užpakalio, ir svarsto, ar tyliai sulanksčius nepakišti jai savo žipono, bet ne, to nepadarė; ir taip, jie vis dar tylėjo. Ir todėl ji į jį pasisuko ir išdidžiai nusišypsojo, ir įpylė jam taurę vyno ir maloningai linktelėjo jam sėsti šalia.