Home > Work > The Adventurer
1 " Ne valgis ir gėrimas dievotumą rodo. Kvaila paisyti, kaip žmogus miega – virviniame gulte ar ant pūkų patalų. Valgau, ką noriu, ir miegu, kaip noriu, ir niekas negali manęs už tai smerkti. Tegul mano, kad aš kvaila, jei nori. Man tik geriau. "
― Mika Waltari , The Adventurer
2 " Hanefitai ir krikščionys, žydai ir magai tuščiai jo ieškojo. Žemėje tėra dvejopi žmonės. Protingi, kurie neturi tikėjimo, ir tikintieji, kurie neturi proto. "
3 " Iš tūkstančio gal šimtas mąsto taip, kad verti žmogaus vardo. Iš to šimto gal vienas iš tikrųjų tiki, o dešimt visą gyvenimą abejoja, bet tai irgi tikėjimo požymis, nors kol kas tu šito gal nesupranti. Keli silpnuoliai puola į burtus ir slaptuosius mokslus, nes patys save apgaudinėja. Bet visi kiti – taip, jie pasirenka įprastą dalią ir tyli. Bažnyčia jiems tampa įpročiu, kurio laikosi dėl tvarkos, ir, jei praradę tikėjimą, jie dar ką nors mąsto, tai gal mąsto, kad pasilikę Bažnyčioje, nieko nepraras, o bėdos ištikti galbūt pelnys amžinąjį gyvenimą, jeigu išsipildys tai, kas neįtikimiausia, ir jeigu siela iš tiesų nemirtinga. Jie lošia tuščią žaidimą, nūsdami daug laimėti, bet manding, išloš tik tuščią nieką. Taigi. Apie tai niekas nekalba. Bet apsižvalgyk aplinkui. Ta pati tuštybė. Krikščionybė pavargus ir praradus tikėjimą. Užtat draskosi karuose ir sekinasi disputuose, kurie jau niekur nenuves, nes nebėra tikėjimo. "
4 " Jaunas žmogus kenčia supratęs, kad gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavo. Jei nori, kad sektųsi, turi dantim ir nagais kabintis tik savo naudos, nes niekas kitas tavo nauda nepasirūpins. Bet tie, kuriems sekasi, žaloja sielą. todėl reikėtų rast nuosaikų vidurio kelią - kad turėtum sėkmę, bet ir be žalos sielai. Nebūti blogiausiam iš blogųjų, doriausiam iš dorųjų, pervirš išdidžiam tarp išdidėlių ir pernelyg nuolankiam tarp nuolankiųjų. "
5 " Hanefitai ir krikščionys, žydai ir magai tuščiai jo ieškojo.Žemėje tėra dvejopi žmonės. Protingi, kurie neturi tikėjimo, ir tikintieji, kurie neturi proto "
6 " Ne valgis ir gėrimas dievotumą rodo.Kvaila paisyti, kaip žmogus miega –virviniame gulte ar ant pūkų patalų. Valgau, ką noriu, ir miegu, kaip noriu, ir niekas negali manęs už tai smerkti. Tegul mano, kad aš kvaila, jei nori. Man tik geriau. "
7 " Iš tūkstančio gal šimtas mąsto taip, kad verti žmogaus vardo.Iš to šimto gal vienas iš tikrųjų tiki, o dešimt visą gyvenimą abejoja, bet tai irgi tikėjimo požymis, nors kol kas tu šito gal nesupranti. Keli silpnuoliai puola į burtus ir slaptuosius mokslus, nes patys save apgaudinėja. Bet visi kiti – taip, jie pasirenka įprastą dalią ir tyli. Bažnyčia jiems tampa įpročiu, kurio laikosi dėl tvarkos, ir, jei praradę tikėjimą, jie dar ką nors mąsto, tai gal mąsto, kad pasilikę Bažnyčioje, nieko nepraras, o bėdos ištikti galbūt pelnys amžinąjį gyvenimą, jeigu išsipildys tai, kas neįtikimiausia, ir jeigu siela iš tiesų nemirtinga. Jie lošia tuščią žaidimą, nūsdami daug laimėti, bet manding, išloš tik tuščią nieką. Taigi. Apie tai niekas nekalba. Bet apsižvalgyk aplinkui. Ta pati tuštybė. Krikščionybė pavargus ir praradus tikėjimą. Užtat draskosi karuose ir sekinasi disputuose, kurie jau niekur nenuves, nes nebėra tikėjimo. "
8 " Jaunas žmogus kenčia supratęs, kad gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavo. Jei nori, kad sektųsi, turi dantim ir nagais kabintis tik savo naudos, nes niekas kitas tavo nauda nepasirūpins. Bet tie, kuriems sekasi, žaloja sielą, todėl reikėtų rast nuosaikų vidurio kelią - kad turėtum sėkmę, bet ir be žalos sielai. Nebūti blogiausiam iš blogųjų, doriausiam iš dorųjų, pervirš išdidžiam tarp išdidėlių ir pernelyg nuolankiam tarp nuolankiųjų. "