66
" visi esam prisiklausę senučių, kurios dejuoja: „ak, koks SIAUBAS, ką tas jaunimas su savim daro, visi tie narkotikai, kitoks šlamštas! tai siaubinga!“ o tada jūs pasižiūrit į tą seną raganą: nei akių, nei dantų, nei smegenų, nei sielos, nei šiknos, nei burnos, nei spalvų, nei gyvybės, nei humoro - nieko, perdžiūvęs pagalys ir tada imate stebėtis, ką su ja padarė arbatėlė su sausainiais, bažnyčia ir namas ant kampo. o ir seniai kartais pasiunta dėl to, kuo dabar užsiima jaunimas: „po velnių, aš SUNKIAI dirbau visą savo gyvenimą!“ (jie mano tai esant dorybe, tačiau tai tik įrodo, kad žmogus - visiškas mulkis). „jie viską nori gaut UŽ DYKĄ! sėdi, žudo save narkotikais, nieko neveikia ir nori prašmatniai gyvent!“
o tada pažiūrėk į JĮ:
amen.
jis ne tik pavydi. jį išdūrė. prapiso geriausius jo metus. jam, iš tikrųjų, taip norisi linksmybių. jeigu tik jis galėtų pradėt viską iš pradžių. bet negali. todėl ir nori, kad visi kentėtų, kaip ir jis kenčia. "
― Charles Bukowski , Tales of Ordinary Madness