1
" Ileż to już razy widziałem, co robi z ludźmi pragnienie życia, a ciągle nie mogę przestać się dziwić. Zrezygnowanie z siebie, złożenie siebie w ofierze, męczeństwo - to się zdarza w żywotach świętych i bajkach dla dzieci. A w życiu bardzo rzadko, zazwyczaj w szale walki, w ataku wściekłości. Wtedy prosty żołnierz, który nie ma za sobą ani starożytnego rodu, ani szlachectwa, kładzie się piersią na kulomiot, torując drogę towarzyszom. Wtedy ludzie wbiegają do płonących budynków, skaczą w odmęty, z uśmiechem idą na szafot. Wsciekłość! Wsciekłość i nienawiść - tylko one tworzą prawdziwe męczeństwo. "
― Sergei Lukyanenko , Близится утро (Искатели неба, #2)
2
" Niekas negali pasikartoti. Niekas. Vėjas neša smėlį ir supusto barchanus. Jie visi panašūs vienas į kitą, bet vos tik įsižiūri – ir pamatai, kad skirtumų daugiau nei panašumų. Net smiltys nevienodos ir slenka kiekviena savaip. O ką jau kalbėti apie žmones. Kiekviename žmoguje palaidoti tūkstančiai kitų žmonių. Dešimtys tūkstančių. Visi tie, kuriais jis galėjo tapti. Kiekviename iš mūsų palaidotas vagis ir poetas, žmogžudys ir šventasis, jūreivis ir sklandytojas. Mums neskirta nugyventi tūkstančius gyvenimų, mes iš jų visų pasirenkame vieną vienintelį, ir kartais netgi klaidingą. Bet jeigu jau pasirinkom kadaise...negalim užmiršti, kuo tu būtum galėjęs tapti. Reikia nešioti savyje visus savo nenugyventus gyvenimus. Ir staiga pagalvojau, kad mirtis - visai ne tokia baisi, kad kiekvienas iš mūsų jau tūkstančius kartų yra miręs. "
― Sergei Lukyanenko , Близится утро (Искатели неба, #2)
5
" Argi nesuvokei, kad didžiausios žmonijos nelaimės kyla iš vargo ir bado? Niekam tikusiais mediniais arklais valstiečiai rausia žemę, prastais, sudilusiais instrumentais dirba amatininkai. Kas nieko neturi, pavydi tam, kuris turi grašį. Bet jeigu jam duosi grašį, jis pradės pavydėti tam, kurie turi plieninę markę. Aš netikiu, kad žmogaus prigimtis pasikeis vien nuo to, kad jis bus apsirengęs ir sotus. Sklandytoja Helena – iš turtuolių giminės, bet argi turtai davė jai laimę? Gal žmogui reikia ne vien duonos? Žmonės susiskaldę. Tu žinai, kaip jaučiasi svetimas svetimame krašte – ir kaip svetimas kraštas priima svetimą. Argi dar nesupratai, kad antroji žmonijos bėda – skirtumai tarp žmonių. Skirtingos kalbos, sumaišytos nuo Babelio bokšto laikų, skirtingi įstatymai, priimti godžių ir bailių valdovų. Dar viena žmonių bėda, kad tikėjimas silpnas. Jeigu tikėjimui reikia įrodymų – tai jau nebe tikėjimas, o žinojimas. "
― Sergei Lukyanenko , Близится утро (Искатели неба, #2)
6
" Sunkus tai darbas – mylėti. Nesvarbu, ar žmogų – grubia kūniška meile, ar savo šalį – ištikimai ir pagarbiai, kaip pridera sūnui, ar Viešpatį – visa širdimi ir siela. O keisčiausia, kad kuo aukštesnė meilė, tuo lengviau ją žmonės išduoda. Viešpatį myli, bet vardan šalies – vienuolynus išplėšia, visus Viešpaties įsakymus pamina! Imperiją myli, bet dėl mylimosios ir šalį išduoda, ir svetimą tikėjimą priima! Sakytum, juokiasi meilė iš visų įstatymų. Kuo ji tyresnė ir šviesesnė, tuo sunkiau ją išlaikyti. "
― Sergei Lukyanenko , Близится утро (Искатели неба, #2)
7
" Ar tau niekad nėra taip buvę, kad sieki tu, sieki kokio nors tikslo, įveiki visas kliūtis, o kai pasieki savo - tai jokio džiaugsmo nejauti. O kas tau sakė, kad kelio pabaigoje bus džiaugsmas? Džiaugsmas - tai gurkšnis vandens karštą dieną, jaukus fotelis vakare po sunkaus darbo, ilgas pokalbis, kai esi išsiilgęs protingo pašnekovo. O laimė - visai kas kita. Džiaugsmas - tai rezultatas. Laimė - tai kelias. Ar buvo taip, kad padarei viską, kaip norėjai, bet supratai, jog viskas ne taip? Kad ko nors pasiektų žmogus turi panorėti. Tu renkiesi kelią. Statai savo laivą, sėji kviečius, matai mylimosios veidą, kalbiesi su draugais - viskas pirmiausia atsitinka tavo širdyje. Tu dar nesupranti, kas traukia tave į tolį. Bet kažkur tavo sielos gelmėse mūrininkai jau stato būsimus namus, o draugai taria žodžius, kurie kada nors nuskambės. Žmogus viską sprendžia pats. Jis mano, kad stato namus, o iš tikrųjų - tik patį save. Kai žmogus užsibrėžia neregėtą tikslą - jis visada rizikuoja suklysti. Jis neturi su kuo palyginti. Jis gali nesuprasti to balso, kuris skamba jame. Dvasios balso, kuris išbudina protą. Tu turi tikslą, bet tu niekada jo nepasieksi. Tu gali mąstyti tik apie tuos, kurie ateis po tavęs. Tu susilieji su visu pasauliu, su praeitimi ir su ateitimi. Tu atsisakai džiaugsmo vardan laimės. Ar pastebėjai, Ilmarai, kaip dažnai mes painiojam laimę ir džiaugsmą? Kalbam apie vieną, o trokštam visai kito. Poetas sako, kad eilės – jo džiaugsmas, o pats naktimis nemiega ieškodamas tinkamo žodžio; rūko hašišą praradęs įkvėpimą; blaškosi nuo vienos moters prie kitos stengdamasis suprasti, kas tai yra meilė. O juk parašyti kelias eilutes, kurios nenutils ir po šimtmečių – tai irgi ne džiaugsmas, o tik paprasčiausia laimė. "
― Sergei Lukyanenko , Близится утро (Искатели неба, #2)
