" Ryto rasoj atsipraususi, užtekėdama skaisčiai prašvito pavasario saulutė. Lyg mergaitė, jauna, daili, pasipuošusi, ji nori
pamatyti savo veidą Įsros upės vandeny. Bet krantus sergstą krūmeliai, rodosi", tyčia lankstosi vienas prie kito lyg išdykaują
vaikučiai, kurie dedasi turį kaži kiek paslapčių į vienas kito ausį pripasakoti, ir niekur negali saulutė pro juos prasiskverbti. "

― Ieva Simonaitytė , Aukštujų Šimonių likimas