Balys Sruoga QUOTES

1 " Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, - kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!
Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, - ir kiaušinį turime!
Vyriausias iš mūsų tarpo, drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.
Simbolis - simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę!
Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, - ir dar kaip sotūs!
Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai - Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, - visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli. "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

2 " Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai, kad jame buvo parašyta: „Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti...”
- Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita nematai lageryje? ar nematai, berželiai auga?
Vėl jis man sako: - Lauk! - Ir aš einu lauk.
Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas. "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

3 " Unquestionably, the number of fools is always greater than necessary. Every nation has enough for itself and enough for export. "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

4 " Viena, kas gera šioje aplinkoje, - kad visiškai išnyksta mirties baimė. Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. Ji nustoja čionai ir savo lyrizmo. "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

5 " Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau, negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius." ― Balys Sruoga, Dievų miškas "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

6 " Kokį moralinį, kokį istorinį pateisinimą būtų galima sugalvoti tiesiem, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins! Jie savo žmogiškąją menkystą galėtų atpirkti tiktai tuomet, jei patys savo dienas baigtų tose pačiose sąlygose, į kurias kitus tremia, besivadovaudami pamišėliškomis idėjinėmis fikcijomis! Kitaip amžių prakeikimas slėgs ne tik jų atmintį, slėgs ir jų palikuonių palikuonis! "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

7 " Žmogaus psichika „pagal liniją“ niekuomet nesiformuoja, kol ji tebėra žmogaus psichika! Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, — kiekvienas kitaip, savaip, — kaip ir visi menininkai kūrėjai. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! Tavo tokiam personažui reikia viena koja prikirpti, nosis — pridurti. Prasideda rašytojui Golgotos kančios. "

― Balys Sruoga

8 " Pirmoj eilėj aš gerbiu skaitytoją, o mano kritikai iš manęs reikalauja, kad aš skaitytoją durnium laikyčiau. "

― Balys Sruoga

9 " Tai kas, kad daugelis iš tos komandos narių perdien išmiršta - barakuose, pakelėj, ,,darbo" metu!
...
Miršta žmonės karo laukuose baisiose kančiose. Bet tenai - visi lygūs. Ten - sužeistam pagalba teikiama. Ten sužeistą net priešas pagerbia. Ten - turi ginklą, Gali gintis. Ten tavo mirtis ir kančios šiokios tokios prasmės turi: dėl kurios nors idėjos kariaujama, dėl tėvynės, dėl laisvės...

O čia - niekur nieko! Jokios prasmės! Niekas tau jokios pagalbos neteiks. Niekas tavęs neatjaus, nepaguos, į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu nepalydės.
Seniau, bent kituose kraštuose, kariamajam bent paskutinį norą patenkindavo - duodavo pavalgyti, dūmą nuryti, laišką parašyti, kokią mauškę išmesti... o čia - paspiria koja ir viskas, "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

10 " Žiūrėk, kokį bičiulį sutinki, — pasišneki, pasitrokšti, — visiškai ne kvailo berno esama. Bet kai pasitaiko versti jo meilės laiškus, — suk jį devyni, koks jis asilas! "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

11 " Kas teisybė - tai teisybė: tokį dokumentą pasirašyti niekas neversdavo: nori rašykis, nori - ne. Pasirašiusius paleisdavo iš lagerio, o nepasirašantį palikdavo lageryje apsidūmoti, kol jis nutars pasirašyti. Antras pasiūlymas pasirašyti labai retai teateidavo. Pasilikęs apsidūmoti taip smarkiai dūmodavo, kad jis su savo dūmojimu pro krematorijaus kaminą išlėkdavo... "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

12 " Valdžia nebeapsikęsdama 1944 metais į tuos vežimus ėmė kinkyti arklius. Iš viso tą vasarą del nežinomų priežasčių, - ar tik ne del rasinių nusikaltimų? - į koncentracijos lagerį buvo patekę arkliai. Buvo jie, vargšai, pristatyti prie pačių sunkiųjų darbų. Jie turėjo net rąstus tampyti, tokius pat, kokius aš pereitą vasarą tampiau. Tiktai arkliai pasirodė esą sunkiau sukalbami negu žmonės. Rąstus šiaip taip dar jie tempė, bet vežimus su siuntiniais vežioti jie griežtai atsisakė: stojo piestu, lipo į vežimus, maigė siuntinius. Atrodo, šitoks arklių elgesys buvo piktos priešo propagandos vaisius, - šitaip elgtis suagitavo juos kaliniai, patys vežimus prieš tai tempę. "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

13 " Lageris - tai visiškai atskira respublika, autonomiškai nepriklausoma… "

― Balys Sruoga

14 " Katorgininkas privalo sau vinimi įsikalti į kaktą: lageryje visuomet kaltas yra nuskriaustasis, o ne skriaudėjas. "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

15 " Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą Kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai Kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą Kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakaruoklėliai kabalduoja.
Pavyzdingas to Majerio skonis buvo! "

― Balys Sruoga , Dievų miškas

16 " Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui Dievui už tai, kad jisai nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų. Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosies riesti: lietus prilytų. "

― Balys Sruoga , Dievų miškas