87
" Vaikai baisesni už teroristus. Jie nuolat rėkia, kad yra priklausomi nuo tėvų, tačiau iš tikrųjų yra visiškai atvirkščiai — tai tėvai yra vaikų įkaitai. Meilė, prisirišimas, stiprus nuosavybės jausmas — komplektas, kuris labai slegia tėvus, alina juos ir varžo. Vaikai tėvus pradeda mylėti, arba supranta, kad tai yra šis tas daugiau nei ėdalas ir lova, vėlai, tik persiritę per savojo gyvenimo vidurį, dažniausiai, kai patys tampa tėvais. Vaikas yra uždelsto veikimo bomba — jam gali bet kas ir bet kada atsitikti, ir joks tėvas negali savo vaiko nuo to apsaugoti. Vaikas gali susirgti, gali tapti melagiu, šunsnukiu, vagimi, žudiku, politiku, — ir tėvas visa tai turi pakelti, išverti ir netgi — nesiliauti mylėti. Nes jis nebegali liautis. Jis jau yra įnikęs į savo vaiką kaip į narkotikus. "
― Sigitas Parulskis , Vėjas mano akys
88
" Rašytojai žmones apgaudinėja. Žmonės kvaili ir niekad nekalba taip, kaip parašyta romanuose, filmuose ir kitur. Pavyzdžiui, štai šie du graikai — nesuprantu nė žodžio, bet galiu prisiekti, kad jie mala šūdą, kalba jau penkias valandas ir nieko padoraus nepasako. Tačiau jeigu rašytojas parašytų taip, kaip iš tikrųjų kalba žmonės, jį apšauktų asilu, nemokančiu atspindėti realybės. Paradoksas, tiesa? "
― Sigitas Parulskis , Vėjas mano akys