" Klara palaukė, kol jis išsirėks ir išsitrankys. Tuomet, kaip visuomet išsiblaškiusi, paklausė, ar jis moka krutiniti ausis.
\\\
"Lygiai kaip gimdami, mirdami irgi bijome nežinios. Tačiau baimė - vidaus dalykas, nieturintis nieko bendra su realybe. Mirti - tai tas pat, kaip gimti - tiesiog pasikeitimas", - sakė Klara.
\\\
Klaros mirtis visiškai pakeitė gyvenimą didžiajame name ant kampo. Su ja iškeliavo dvasios, svečiai ir ta ššviesi linksmybė, kuri visuomet mus supdavo jos dėka, nes ji netikėjo, kad pasaulis yra ašarų klonis, atvirkščiai - tai Dievo pokštas, todėl būtų kvaila rimtai į j žiūrėti, jei net Dievas to nedarė.
\\\\
Įtariu, kad visa, kas vyksta, nėra atsitiktinumas, lemtis, numatyta prieš mums gimstant, o Estebanas Garsija yra jos dalis. Tai grubus, iškreiptas paveikslas, tačiau nė vienas teptuko brūkštelėjimas nėra betikslis.
\\\\
"Šunidėje" tarsi dėliojau galvosūkį, kuriame kiekviena detalė turi tikslią vietą. Kol visų nesudeliojau, galvosūkis atrodė nesuprantamas, bet buvau įsitikinusi, kad jei įstengsiu jį užbaigti, kiekviena detalė įgaus prasmę ir rezultatas bus harmoningas. Kiekviena detalė turi savi priežastį, net ir pulkininkas Garsija. Kartais man atrodo, kad visa tai jau išgyvenau ir jau rašau tuos pačius žodžius, tačiau suvokiu, jog tai buvau ne aš: kita moteris rašė sąsiuvinius, kad aš galėčiau jais pasinaudoti. Aš rašau, ji rašė, nes atmintis nepatikima, o gyvenimas labai trumpas, prabėga taip greitai, jog nespėjame išvysti įvykių sąsajos; negalime suprasti savo veiksmų pasekmių, tikime praeities, dabarties, ateities fikcija, - bet juk gali būti, kad viskas vyksta vienu metu, kaip sakydavo trys seserys Moros, sugebėjusios erdvėje matyti visų laikų dvasias. Todėl senelė Klara ir rašė sąsiuvinius - norėjo matyti tikrąjį įvykių mastą ir pasišaipyti iš savo prastos atminties "

― Isabel Allende