QUOTE : Noriu dar kartą pasakyti, kad Evangelija kalba apie gyvenimą. Evangelija yra pats gyvenimas. Kai skaitau Evangeliją celėje, kyla asociacijos iš nugyvento gyvenimo, prisimenu žmones, kuriuos sutikau, kurie padarė man bloga ar kuriems padariau bloga aš, kurie mane mylėjo ir kuriuos myliu aš – visur Evangelija, visa ji apie tai. Tačiau kai neturiu tos knygos prieš save, kai važiuoju troleibusu, vaikštau universitete ar einu Laisvės alėjai žiūrėdamas į veidus, aš matau, kad tai irgi yra Evangelija. Kai Raštas prieš mane – visos mintys krypsta į gyvenimą, kai gyvenimas prieš mane – visos mintys – į šventąją Knygą. Tik taip mes tampame evangeliniais žmonėmis. Koks atpildas už tai? Atpildas – pats gyvenimas. Nekalbu apie uždarbį, pelną, magiją, tai, kad pradės sektis, imsime išlošinėti loterijoje ar pan. Ne, gyvenimas liks toks pat. Sunkumų, problemų nesumažės, o gal net padaugės. Bet… aš jau mokėsiu tą gyvenimą su visais sunkumais, problemomis nugyventi ir, nepaisant visų sunkumų, nesusipratimų, gal net žiaurumų, džiaugtis, būti linksmu, giedraminčiu, jaustis laimingu. Laimingo gyvenimo prasmė nėra sėkmė, bet veikiau tai, kad net kai sunku, jeigu nesiseka, aš vis tiek sakau: šitą gyvenimą verta gyventi. Aš moku išlaikyti viltį, tai yra būti laimingu. Sėkmė ne visada sutampa su laime.